Šiandien esu laimingesnis su Dovile, nei buvau santykių pradžioje. Bet kelias į šias žinias buvo sunkiausias išbandymas mano gyvenime. 11 val. ryto. Širdis daužosi. Dovilė ką tik grįžo po savaitgalio iš gimtojo krašto. Esame susituokę jau beveik penkerius metus. O aš pasiryžau pasakyti, kad viskas – skiriamės. 

Sakinys, kurį mintyse sukau jau kelis mėnesius. Mintis, kuriai pateisinimų nesąmoningai ieškojau jau kelerius metus. Prasidėjo emociškai sekinantis skyrybų procesas. Aš išsikrausčiau. Paruošiau dokumentus teismui. Ir prasidėjo skyrybos su visu purvu, kurį galite įsivaizduoti – turto dalybos, kivirčai, tretieji asmenys santykiuose… 

Turbūt dar baisiau – vidinis skausmas, kurio niekas negali kompensuoti. Tai – mūsų pradžia, privertusi domėtis santykiais. 

Neįtikėtina, tačiau esu dėkingas likimui už susiklosčiusias aplinkybes ir bjaurius savo sprendimus, nes ne tik išlipome iš skyrybų duobės, bet jaučiu nuolatinį augimą, progresą. Aš negimiau mokėdamas kurti šeimą. Net atvirkščiai. Mano tėvai – išsiskyrę, Dovilės – taip pat. Mes net nenutuokėme, kaip turi atrodyti darnūs santykiai. Turbūt todėl reikėjo tokio sukrėtimo, kad atsibustume. Dabar žinau metodiką, kuri padėjo mums. Gali padėti ir daugeliui Jūsų. Pirma, atrasti, kaip mes patys prisidedame prie savo šeimos griovimo. Ir antra, kaip kurti tvarius, darnius ir aistringus santykius… Arnas