Šia veikla užsiimu nes noriu, kad ateities kartos augtų emociškai stipriuose ir sąmoninguose namuose. To siekiu padėdamas žmonėms metodiškai atpažinti vidinius konfliktus ir savarankiškai transformuoti gyvenimą. Kurdami saviugdos mokymus, patikrintų praktikų pagalba, spartėjančiais žingsniais einame vizijos link.
|
Sekmadieniais su Dovile labai mėgstame pusryčiauti mieste. Retas sekmadienis, kai galime trumpam ištrūkti tik dviese, be vaikų (nors keturiese irgi smagu). Kavinė pilna jau pusryčiaujančių žmonių. Gerai, kad nuotaika puiki, nes…
– Jūs turbūt matote, kokia pas mus situacija?! – gana piktai prieš mus atėjusius klientus pasitinka restorano darbuotoja. – Laisvų staliukų nėra, o maisto teks laukti daugiau nei pusę valandos, – pavargusiu balsu pati atsako, nespėjus klientui įsiterpti.
Su mumis kartu užėjusi pora po šių žodžių palieka kavinę. Apžvelgiu patalpą vertindamas situaciją. Na, per pusvalandį tikrai kažkas išeis. Laukiam toliau.
Kai padavėja mus pasitinka, tokiu pačiu pasisveikinimu, smagiai atsakome: – Palauksime.
Kol išsirinkome ir užsisakėme, atsilaisvino staliukas. Maistą atnešė per 15-20 min. Net sugalvojau pasiimti desertą (tikiuosi treneris neskaitys). Einu su pyragu prie tuo metu tuščios kasos, o ten ką tik įėjusią merginą pasitinka lygiai tuo pačiu monologu… |
Šįkart noriu pakalbėti ne apie pardavimus ir kaip bendrauti su klientais (nors čia geras antipavyzdys). Pastaruoju metu vis dažniau susidurdamas su tokiu požiūriu į klientus (ypač iš freelancerių) vis pamąstau – ar nebus pastangų stokos priežastis – finansai? Bent viena iš? Motyvacija turi daug pusių, bet šįkart tik apie atlygio dalį.
Toks elgesys tikrai ne retenybė Lietuvoje ir ne vien aptarnavimo sferoje. Ieškojome dizainerio – „atsiųskit, jei norit…“. Kitos srities specialistas net atviru tekstu pasako „tai jei būtumėte mokėję X Eurų, tai tada stengčiausi“. Bet juk ne klientas nustato kainas. Patys nusprendžiam dirbti ar nedirbti už tam tikrą atlygį. O kur motyvacija darbui?
Jeigu jaučiatės neįvertinti – imkite daugiau. Aš nenoriu pirkti per pigiai, nes tai netvaru – paslauga bus nekokybiška, arba nenoriai suteikta. Dažnai imti daugiau už savo paslaugą trukdo tik vidinės baimės „jei neteksiu klientų?“ arba „o jeigu darbdavys atsisakys mokėti daugiau?“. Mąstydamas apie savo atlygį taip pat neišvengiu šių baimių, tačiau, jaučiu pareigą nustatyti adekvačią kainą, kad paslaugą suteikčiau noriai ir kad mano veikla būtų tvari.
Noriu atkreipti dėmesį ir į nepatinkančią veiklą. Tokiu atveju nėra atlygio, kurio „užtektų“. Turiu nuomonę, kad nemėgstamas darbas negali būti kompensuojamas jokiu atlygiu. Tokiu atveju, keiskite sritį. Padarysite paslaugą ir sau, ir darbdaviui bei klientams. Taip pat noriu, kad kiekvienam būtų prieinamas tobulėjimas, augimas ir savivertė darbe.
Kai kurioms, man patinkančioms, veikloms esu nustatęs net mažesnį atlygį (nei mano gaunamas vidurkis), nes labai patinka. Jaučiu didžiulę motyvaciją daryti net ir be atlygio. Tai kelia savivertę ir pasitikėjimą savo veikla, tačiau visuomet labai svarbus balansas!
Žinau, kad motyvacija stengtis priklauso ne tik nuo pinigų (kartais net neįvertinam, kiek mažai nuo pinigų), bet šįkart būtent apie atlygį. Pamąstykit kas tiksliai stabdo paprašyti daugiau. Gal savivertė? O gal, visgi, ne piniguose esmė – laikas keisti veiklą?
Arnas Markevičius