Konfliktuodavome tiek dažnai ir taip stipriai, jog ne kartą norėjau skirtis. Abejones dėl santykių rodė ir Dovilė. Atrodė, jog nėra išeities.

Negebėdavome susitarti net dėl smulkmenų. Daugybės temų neliesdavome, nes žinodavome, kuo baigsis. Ilgainiui stengdavausi užtrukti darbe. Nenorėjau būti namuose. Nenorėjau vaikų. Norėjau pabėgti iš tokio “kalėjimo”. Tik nesupratau, kaip pats į jį save uždariau.

Ar įmanoma iš tokių konflikų išlipti? Kai, rodos, nėra net energijos stengtis.